Tracy medienos svorio kritimas. Document Information

Visi žinojo, kad maisto striuka, ir niekas, 19 atrodo, nedrįso lengvabūdiškai užkandžiauti ne laiku - bet vis tiek būtų buvę labai keista, jei kas vienas, bet kuris, būtų ėmę­ sis spręsti, kiek kiekvienas mūsų turi teisę suvalgyti per dieną. Valandėlę gulėjau tamsoje klausydamasi, kaip tyliai stuksi gerai neuždarytos lauko durys ir švilpauja šaltas oras, besiveržiantis pro plyšį; tada atsikėliau, sugraibiau striukę, užmestą ant lovos galo, - gulintis pas krosnį šuo sujudėjo man perlipant jį, bet neatsistojo, - ir aš, kaip visa­ da pasilenkusi, kad nesusitrenkčiau į žemą staktą, išėjau laukan. Anksčiau su floristika nieko bendro neturėjusi Karolina Samalė valgomas puokštes iš vaisių, daržovių, uogų ir prieskoninių žolelių kurti. Tai, kas mus čia supo, - trys šviesios va­ landos per parą, kai saulė vis tiek net nepakyla virš horizonto, visur įsiskverbiantis šaltis, mažutė nešvari troba, - nepakelia­ mai slėgė ir, skaičiuodama dieną po dienos, vienodas, tuščias, beprasmiškas, negalėjai neklausti savęs: nejaugi viskas, nejau dėl šito bėgome, nejau tai galima ištverti?

Ji beveik nekalbėjo apie tas paskutines dvi dienas, prasi­ dėjusias senos uogienės stiklainiu ir užsibaigusias tuo, kad vi­ dury nakties Serioža staiga paskambino j duris, nes patruliai, saugantys miestą, išsibėgiojo ir jis pagaliau įstengė atvažiuoti.

Patarimai apie svorio mažinimą

Žinau tik tiek, kadji jam atidarė ne iš karto, iš pradžių ilgai žiū­ rėjo pro akutę bandydama nustatyti, ar jis neserga, - juk Liza tikrai sirgo ir todėl neprašė atidaryti, tik sėdėjo pas duris šno­ puodama, kol galų gale pakilo laikydamasi sienos ir ėmė iš lėto lipti žemyn, sustodama ties kiekviena laiptų aikštele.

Daugiau nieko nežinau. Ji išvis papasakojo labai nedaug - nepaisant to, kad, vos tik lauke ima viso gyvenimo riebalų nuostolių apžvalgos ir vieninteliu šviesos šaltiniu troboje tampa blausiai oranžinis stačiakampis plyšelis aplink aprūkusias krosnies dureles, mums nelieka nieko dau­ giau, tik šnekėtis.

Dar yra truputis žibalo, bet mes jį taupome itin iškilmingoms progoms - ir todėl visi vakarai, visi be išim­ ties, praeina vienodai: šviesos per maža netgi valyti žuviai ar 12 taisyti daiktams, todėl paprasčiausiai sėdime rusvoje prieblan­ doje - astuoni suaugę žmonės ir trys vaikai - ir kalbamės; ti­ kriausiai galėtume pripasakoti vieni kitiems kaži ko, visi nu­ gyvenome jau tokį ilgą gyvenimą, pilną visokiausių įvykių, bet mes visada šnekame apie tą patį - apie paskutines savaites prieš pat galą.

Apie tai, kokie buvome nerūpestingi idiotai.

Apie tai, kaip ničnieko nesupratome. Apie tai, kaip pavėlavome ir nieko nespėjome išgelbėti, tik per plauką išsigelbėjome patys, jeigu, aišku, šitai galima pavadinti išsigelbėjimu. Per pastaruosius mėnesius visa tai peršnekėjome tokią dau­ gybę kartų, kad jau išmokau visas istorijas atmintinai ir kuo smulkiausiai galiu įsivaizduoti kiekvieną kiekvieno jų, visų kitų, dieną - kiekvieną dieną iš tų kelių savaičių, kai tapo aišku, jog jau nieko neištaisysi, bet vienintelis dalykas, apie kurį nie­ kaip negaliu liautis galvojusi, - tai tos paskutinės dvi dienos, per kurias ji skaičiavo uogienės šaukštelius: vienas, du, trys, ke­ turi Įsivaizduoju dabartinį savo Mišką - didelį, su nepažįsta­ ma suaugusiojo išraiška siaurame veide - penkiametį ir bandau suprasti, ar įstengčiau užsirakinti ir visiškai neišeiti, jokiomis aplinkybėmis.

Neatidaryti durų seseriai, nenueiti prie produk­ tų sunkvežimio, tiesiog atsukti nugarą visam tam košmarui, vykstančiam išorėje, ir apsimesti, jog ten, už durų, nieko nėra - liko tik šitas butukas ir serbentų uogienės stiklainis. Ir ji tikrai neapsiriko, - jai tikrai nereikėjo, negalima buvo išeiti, - nes tur­ būt tik dėl to ir ji, ir berniukas dabar čia, su mumis.

Buvusioji mano vyro žmona ir jo vienturtis sūnus.

Jana Vagne. Like Gyvi

Ir negaliu negalvoti dar apie vieną dalyką - žinau, jog ne­ gerai, tikrai labai negerai, aš nė už ką niekam neprisipažinčiau 13 galvojanti apie tai, bet vis tiek negaliu liautis - kas būtų, jeigu ji vis dėlto būtų tai padariusi? Jeigu būtų išėjusi į lauką.

Prieš atvažiuojant Seriožai. Dažnai bandau įsivaizduoti miestą tracy medienos svorio kritimas ne tą, kurį pažinojau iki katastrofos, o šiandieninį, ištuštėjusį ir negyvą.

Manęs ten nebuvo, kai viskas prasidėjo, o svetimi pasakojimai ir televizijos reportažų nuotrupos kažkodėl mano vaizduotėje niekaip nesi- siejo tracy medienos svorio kritimas tuo, ką apie jį prisiminiau pati. Net jeigu pabandyčiau uždėti viską, ką pamatėme vėliau, kituose miestuose, pasitai­ kiusiuose mūsų kelyje, ant pažįstamų nuo vaikystės gatvių, - bežades ir abejingas pakele slenkančių žmonių voras su rogutė­ mis Ustiužnoje, gyventojų palikto Kirilovo tuštumą, - vis tiek nieko neišeitų, per daug nepanašūs į mūsų milžinišką didmiestį buvo tie mažučiai šiaurės miestai, kurių kiekvieną galėjai per­ važiuoti daugiausia per ketvirtį valandos.

Kad negaliu pamatyti, kaip dabar atrodo mūsų paliktas miestas, visai nebaisu - man tracy medienos svorio kritimas nėra kur skubėti, ir tai pui­ kus būdas nors kuo užimti mintis. Įsivaizduoju jį fragmentais, gabaliukais - Bicevo parką su eglutėmis ir suoleliais, kuriame abu su Mišką vaikščiodavome, kai jis buvo mažas. Miasnicka- jos gatvę su kavine ir krautuvėlėmis, kurias su Lenka aplėkda­ vome per pietų pertrauką.

Mažą ir drumzliną, geležine tvorele suspaustą tvenkinį Patriarcho tvenkinių parke. Dulkiną plokščią zoologijos sodą su nulieto­ mis iš ketaus Ceretelio pabaisomis.

Kai kas grįžta akimirks­ niu, kai ką prisieina sunkiai traukti iš atminties, bet, kai tik 14 paveikslėlis pagaliau pasirodo, galima tęsti - mintyse užpilti jj sniegu. Pašalinti praeivius. Išjungti šviesą. Įsivaizduoju užpustytas negyvenamas gatves su aukštomis pusnimis ant pamestų automobilių. Vėjuje linguojančius užge­ susius šviesoforus. Apsilupinėjusius, pablukusius reklaminius skydus. Tuščius ir gaudžius marmurinius metro vestibiulius.

Kino teatrus su tamsiais ekranais ir pakeltomis minkštomis kėdėmis, daugiaaukščius prekybos centrus su dulkančiomis vi­ trinomis ir sustojusiais eskalatoriais.

Jei kažkokiu stebuklu mil­ žiniškas miestas būtų paprasčiausiai netekęs tik savo žmonių, bet išsaugojęs visus kitus civilizacijos ženklus, - šviesą, šilumą, vandenį GUMo fontane, - koks būtų keistas, didingas paveiks­ las.

Miestas, esantis tik dėl miesto. Dėl savęs vakare įžiebiantis žibintus tuščiuose prospektuose, pats sau mirksintis neoninė­ mis iškabų šviesomis ir stumiantis didžiulių laikrodžių rodykles bokštuose ir stotyse.

Lieknėjimo stovykla Svorio metimo stovykla Misisipė

Ko gera, tokį ir norėčiau įsiminti - bet šitai neįmanoma, ir aš žinau, jog ten viskas atrodo visiškai kitaip. Elektros seniai nėra, kaip niekur nebuvo visą paskutinį mūsų kelionės trečdalį, o kartu su šviesa, be abejo, dingo ir šilu­ ma, į tylius tamsius namus įsismelkė šaltis. Sniego niekas neva­ lo, jis guli gatvėse, braunasi prie pirmųjų aukštų langų, kaupiasi ant plokščių stogų - ir kartkartėm tai vienas, tai kitas neišlaikęs įlūžta nuo jo sunkumo.

tracy medienos svorio kritimas žvaigždžių svorio netekimas franklin wi

Ši žiema mano miestui nepadarys labai didelės žalos - ji greitai jiao su lieknėjimo fermentas, sniegas ištirps, bet paskui ateis kitos žiemos ir sniegai, užsikimš nuotakai, trūks vamzdžiai, ir jis visas po truputį pradės trupėti ir irti - be galo lėtai, ne iš karto, bet nesulaikomai, nes tie, kurie jį prižiūrėjo, jį valė ir re­ montavo, išnyko ir jau negrįš.

Tikriausiai liko paukščių, - ančių 15 neužšąlančiuose tvenkiniuose, varnų virš dykviečių, gal liko ir valkataujančių šunų, nors dabar jie veikiausiai neturi ko ėsti.

Ir žmonės liko. Tie, kurie mirė savo namuose, ir tie, kurie mirė gatvėje ar skubiosios pagalbos punktuose, - visi liko ten.

tracy medienos svorio kritimas greitai prarasti šoninius riebalus

Įsivaizduoju, kaip jie guli užkloti gailestingo šalčio ir tamsos, nelyginant koriuose miegančios bitės, kiekviena savo akutėje, jau bevardžiai ir vienodi, niekieno. Bet būna dienų, kai tikiu, jog visa tai neįmanoma, - nepai­ sant visko, kas kalbėta per žinias ir ką matėme savo akimis, - neįmanoma, kad trylika milijonų žmonių būtų ėmę ir visi kar­ tu išmirę, tuo pačiu metu, nesipriešindami.

Visi tracy medienos svorio kritimas tiktai pradžią - ir nė vienas nematėme pabaigos, tad negalime tikrai žinoti. Tai ko nesustabdėte? Ko gi nesugalvojote, kaip jiems visiems padėti, jeigu ne maras? Mes juk paprasčiausiai išmirėm kaip kokie mamutai, velniop jūsų atsparumą, nebuvo jokio atsparumo - ten nieko nėra, ten išvis daugiau nieko neliko, mes išgyvenome tik todėl, kad pabėgo­ me, todėl dabar ir sėdime čia bijodami nosį iškišti, ojis ten, lau­ ke, mūsų tik ir laukia, tas jūsų ne maras.

Vargšas, vargšas daktaras. Reikėjo jam likti čia, su mumis - ir dabar būtų gyvas. Jog turbūt vis dėlto be reikalo išvažiavome. Galimas daiktas, baisiausia jau praeityje, epidemija išsikvėpė ir jie grįžo - tie, kurie neužsi­ krėtė, kas pasislėpė ne taip toli.

Rekomenduojamos Stovyklos Svorio metimo stovykla Misisipė Sveiką svorio praradimą šiaurės karolina Menu Tinkami ir sveiki svorio stebuklai: paleiskite sveiką ir liekną pavasarį. Naudodami naują "Weight Watchers" programą, svarai svyruoja - jūs visada būkite tinkami, viskas gerai ir nieko nereikia elgtis. Pasak apklausos, apie 15 procentų visų vokiečių dabar nori numesti svorį arba bent jau atkreipti dėmesį į sveiką. Jan 10, · Įrodyta, kad kai kurie šiaurės šalyse vartojami maisto produktai gali sumažinti cholesterolį, pagerinti savijautą ir padėti išvengti širdies ir kraujagyslių ligų.

O mes toliau gyvensime čia, pačiame pasienio zonos nusavinimo ruože, kurio net nėra rei­ kalo saugoti, - nes joks žmogus nebūtų galėjęs pėsčias ateiti taiga aštuoniasdešimt kilometrų; mes liksime čia, nes mūsų mašinos, dabar krante šąlančios tuščiais bakais, jau visiškai nenaudingos, ir mes galime praleisti čia metus, dvejus, dešimt metų - taip ir nesužinoję, kad viskas baigėsi.

O kartais man atrodo, jog tikrai visi išmirė - visut visi, mes likome vieni.

Paskutiniai vienuolika žmonių vidury žiemos - astuoni suaugusieji, trys vaikai. Ir aš tikrai nežinau, katra min­ tis mane labiau gąsdina. Ir štai dar kas - kažkodėl man svarbu žinoti, kuri šian­ dien diena. Nepasakysi, kad aiškiai suprantu, kam šitai man reikalinga, bet pirmiausia, ką pagalvoju pabudusi, - kuri va­ kar buvo diena?

Arba: - Šiandien vasario antro­ ji. Dar kelios savaitės, ir Maskvoje sniegas jau tikriausiai pra­ dės pamažėle tirpti, pusnys susigūš ir pasitrauks prie gazonų atidengdamos sauso, švaraus asfalto plotelius, o čia šita pra­ keikta žiema nė neketina baigtis, tarsi ką tik būtų įsibėgėjusi, tarsi čia visada bus žiema - šioje užkerėtoje vietoje, kur su­ stojo laikas.

Ir tamsu, visą laiką tamsu. Truputį prašvinta apie vidurdienį, o trečią valandą jau vėl tirštėja sutemos, ir per tas tris valandas, nepaisydami šalčio, išlendame į lauką, išbalę ir papilkę kaip apsnūdę kurmiai, gauti nors lašelio šviesos; jeigu neskaičiuosime tų trumpų trijų valandų, visą kitą laiką čia nak­ tis - šalta ir tuščia.

Mieste niekada nebūna tokios aklinos, be prošvaisčių ir bežadės tamsos - miesto naktys šviesios nuo gatvės žibintų geltonio ir sklidinos pravažiuojančių mašinų triukšmo, tylaus elektros prietaisų dūzgesio, milijonų organizmų, alsuojančių aplinkui, pulso; o šioje vietoje, kurioje mes savanoriškai save įkalinome, naktį vos nueini nuo trobos porą žingsnių - ir vis­ kas akimirksniu ištirpsta tirštoje rašalinėje tamsoje, ir tu skubi 18 sugrįžti, kas kartą beveik bėgi ištiesusi rankas į priekį, bijoda­ ma, kad per tas kelias minutes, kol tavęs nebuvo, ir ši pašalinti riebalus ir įdėti į bum troba, kurios buvimu ką tik nė trupučio neabejojai, ir visi, esan­ tys viduje, jau išnyko, dingo be pėdsako, ir dabar, nors ir kiek žengtum žingsnių, delnais sugausi tik neįžvelgiamą tuštumą.

Serioža sako, normalu - tai, kad čia visą laiką tamsu, jis sako tracy medienos svorio kritimas taip ir turi būti, nes arti poliarinis ratas. Tiesa, nežinau, tai toli ar arti, ir niekas nežino, kada šituose kraštuose ateina tracy medienos svorio kritimas, - nesusipratome paklausti, kol turė­ jome tokią galimybę, o dabar jau vėlu - klausti nebėra ko.

La­ bai galimas daiktas, todėl man taip svarbu žinoti, kuri šiandien diena, - kad prisiminčiau, jog kada nors, gal ne balandį, bet gegužę tikrai, - šita velnio žiema baigsis.

Svorio metimo stovykla Misisipė

Dar keturi mėnesiai - ir bus vasara. Tiktai maisto mums liko mėnesiui, ne daugiau. Jis pasibaigė kažkaip staiga, netikėtai - gal kad jo tikrai buvo per mažai vienuolikai žmonių, o gal ir todėl, jog nė vie­ nam iš mūsų neatėjo į galvą rimtai susirūpinti, kad atsargos ilgiau nesibaigtų. Visi žinojo, kad maisto striuka, ir niekas, 19 atrodo, nedrįso lengvabūdiškai užkandžiauti ne laiku - bet vis tiek būtų buvę labai keista, jei kas vienas, bet kuris, būtų ėmę­ sis spręsti, kiek kiekvienas mūsų turi teisę suvalgyti per dieną.

tracy medienos svorio kritimas numesti svorio paprastus triukus

Juk tai buvo mūsų bendras maistas, dabar niekas ir nesiimtų nustatyti, kam konkrečiai priklausė šita žuvies konservų dėžė, šitas cukraus maišelis ar makaronų pakelis, - visas tas karto­ nines dėžes, maišelius ir pakus, kurių, kaip atrodė pradžioje, buvo tiek daug, mes tiesiog sumėtėme į vieną krūvą. Nebuvome įvedę ir jokios tvarkos, nebuvo jokio susitarimo, kas šiandien gamins valgį, - tiesiog gaminome, čia vienas, čia kitas, juk buvo aišku, kad mažiausiai du kartus per dieną vi­ siems reikia užvalgyti ko tracy medienos svorio kritimas karšto; ir vaikai, vaikai visada buvo alkani - be saldumynų, be vaisių jie labai greitai nustojo aikštytis ir rinktis, abu, ir berniukas, ir mergytė, dabar valgė sparčiai ir daug, tarsi kažkoks instinktas, kurio suaugusieji dar nespėjo išgirsti, jiems sakė, jog taip reikia.

Pirmiausia pabaigėme bulves.

Jana Vagne. Like Gyvi | PDF

Jos užėmė daugiausia vietos ir pastarosiomis savaitėmis elgėsi keistai - ėmė raukšlėtis ir žaliuoti pasidengdamos riebiais ir baltais diegais. Vasario pra­ džioje buvo likęs vienas nepilnas maišas - ir, tiesą sakant, dabar jas valgyti jau buvo baisoka. Kažkas, rodos, Marina, pasiūlė pa­ laikyti jas iki pavasario ir pamėgint pasodinti, bet buvo aišku, jog šios bulvės iki pavasario neištrauks, be to, nė vienas mūsų neįsivaizdavo, nuo ko reiktų pradėti tokį darbą; nors čia, saloje, padaryti lysvių vis tiek nepavyktų - sala per maža ir užgriozta milžiniškais, nepajudinamais rieduliais.

Pilki, rudi ir juodi luistai kyšojo iš po sniego prisišlieję prie kreivų tarp jų augančių pušų kamienų; įaugę į žemę ir sugulę vienas ant kito, jie buvo panašūs į kažkieno milžiniškus žaislus, 20 netvarkingai išmėtytus ir savininko pamirštus.