Ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas

Tas jo nepamiršo. Praskrenda oranžinių paukščių būrys, ir vėl tik čilinančios stichijos. Todėl stiprėja nemiga. Tiesą sakant, ne aš juos sugalvoju, o jie pas mane ateina — vienas po kito, grūsdamiesi ir bandydami užlįsti į priekį, tik gaudyk ir nepamesk siūlo.

Mano supratimu reikia valgyti tiek, kad pakrautum organizmą veiklai. O likutį pasilikti ir suvalgyti vėliau arba išmesti ir ateity stengtis pasidaryti maisto tiek, kiek reikia. O jeigu dar atvažiuoji neprasinešęs, tai po "labas" seka "ojei, ką čia tau duosiu valgyti".

Šia tema net nerašyčiau, jeigu žmogų skatinamas valgyti ir jis yra fiziškai alkanas. Imi ir valgai.

Anksčiau mane būdavo erzina maisto "kišimas", dabar suprantu, kad, na, taip tėvai rodo meilę. Gal ir aš taip darysiu savo vaikams - ką čia gali žinoti. Tačiau dabar jeigu nenoriu valgyti, gražiai mandagiai pasakau "aš ne alkana, gal vėliau suvalgysiu". Lietuviškos šventės ir maisto kiekis per jas reikalauja atskiro įrašo. Nes, na, čia daug kultūros, istorijos, tad šįkart nesigilinsiu. Bet trumpai pašnekėkime apie skatinimą valgyti vos tik įėjus į šventės patalpą arba pavalgius, tarkim, karštą patiekalą dar paragauti šito ir ano.

Viskas yra gerai kai pasiūloma, žmogus atsisako ir čia istorija užsibaigia. Bet kai sakai: "ne, ačiū, aš soti", o tau sako: "nu bet žiūrėk čia šitas labai skanus" arba "čia specialiai visoms merginoms buvo daryta" arba "jau keli beliko, imk, tikrai labai skanus". Dar vieną atvejį aptarsiu. Man atrodo, kad kai suaugę žmonės eina į svečius, jie puikiai geba pasirūpinti savimi.

Jeigu maistas yra padėtas ant stalo, kai noriu - pasivaišinu. Nes, na, juk visiems aišku, kad maistas ant stalo padėtas tam, kad valgytum. Kai nori. Aišku, galima pasiūlyti pasivaišinti, bet tik tiek. Norės - pasiims. O ką daryti kai siūlomas maistas, kurio aš nelabai mėgstu ar nevalgau dėl kažkokių asmeninių priežasčių? Aš manau, kad sąžiningiausia yra pasakyti tiesą: "Tikiu, kad skanu, bet, žinok, aš nelabai mėgstu paprikų".

Yra du variantai. Siūlytojas gerbia tave ir sako "ok, supratau". Telike integruoto interneto greitis — monstriškas. Tik paspaudi ikoną, ir jau užsikrovė.

ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas kaip deginti riebalus iš krūties

Nė karto nelagino, net užuominos. Tokiame hipermonitoriuje menkiausias šūdžiukas, emailo eilutė draugui atrodo kitaip, nepalyginamai reikšmingiau. Jeigu turėčiau draugų, dažnai, gal net kasdien jiems rašyčiau. Valgau prie ovalo formos staliuko palei langą. Maistas neša į penkių žvaigždučių viešbučio, tik su ryškesniu naminiu touch.

Pavyzdžiui, pusryčiams dažniausiai būna espreso kava, šviežiai spaustos sultys, dubenėlis javainių su sojos pienu, ekologiškas marmeladas ir pora kruasanų. Prie sulčių ar vietoj jų dar duos ką nors sezoninio, pavyzdžiui, beržų sulos pavasarį arba trintų šparagų užtepėlę. Žodžiu, vien tik žemės ir sumedėjusių augalų vaisiai, konservuota daugiausia džiovinimo būdu. Tas irgi būdinga. Beje, nė karto nemačiau valgius atnešančio virėjo ar kelnerio.

Iš esmės viskas vyksta taip: aš atsikeliu iš lovos, arba net ir nesikeliu, o gulėdamas garsiai pasakau: Pusryčiai! Arba: Vakarienė!

Neklauskit, kaip tai daroma, kokios čia beta technologijos, bet sakau jums, taip yra, seriously. Negalvokit, nesu paliktas vien su pažangiausiais apsais — pas mane kasdien ateina kambarinė, kuri sutvarko valgomąjį stalą ir kambarį.

Uploaded by

Mulatė kaip turi būti — tamsi, nedidukė, apvalaina. Kai pirmą kartą įėjo į kambarį, apsirengusi pilka suknele su balta prijuoste, laikydama plunksnų puokštę, net švilptelėjau. Galvojau, kad pradės mane tom plunksnom vėduoti, kaip filme apie Egipto faraonus, bet, pasirodo, jos skirtos dulkėms nuo liustros valyti. Pažiūrėjus teliką, natūralu, kad vyrui anksčiau ar vėliau — dažniau anksčiau nei vėliau — atsiranda seksualinis poreikis. Jį irgi aptarnauja mano mulatė.

Vėl sakysit, ką čia buri, matyta tam pačiam telike. Bet man nėra reikalo fantazuot. Kartoju, čia ypatinga vieta, kur žmogus turi viską. Mane nervina tik vienas dalykas. Tai prakiuręs lietvamzdis lauke, pastato kampe.

Per liūtį, ir šį kartą trunkančią taip ilgai, kad spėjau pamiršti, kada prasidėjo, prieinu prie lango ir, prispaudęs skruostą prie stiklo nelyginant runkelių vaikas, žiūriu į vandenį, kuris kliokia pro plyšį. Tokioje pozoje išbūnu valandų valandas. Daug kartų sakiau sau, ko spoksai, ko stresuoji, argi tave kaso, kas vyksta už numerio sienų, ir dar toks bullshitas, prarūdijęs vamzdis, tegu tas vanduo bėga kur nori, eik nuo lango, įsijunk teliką, ir kartais netgi priverčiu save klestelti ant lovos ir paspausti distancinį, tačiau po kiek laiko atsipeikėju stovintis prie lango ir žiūrintis ten pat, televizorius išjungtas.

Kam paskambinti ir pareikalauti, kad sustabdytų tą fuckin lietų? Dar pusė velnio, kai lyja smarkiai; tada vanduo šniokščia vamzdžiu ir čiurkšlėmis pilasi pro skylę, ir jo gausa, jo akiplėšiškumas prislopina pasibaisėtiną netvarkos akivaizdybę.

ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas svorio metimas čiuožėjams

Bet jeigu tik vos vos lynoja… kai jau beveik patikėjai, kad šiandien bus sausa, kad per kažkokį stebuklą įtrūkimas užsitaisė, kad jį užkimšo nematoma, bet vandeniui nepralaidi medžiaga, tada tarp nelygių, rūdžių raudoniu apsitraukusių kraštų slapčia kaip teroristas pasirodo skystis, iš pradžių beveik tik nuojauta, paskui ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas lašai, kapt kapt, plona judri srovelė, nubėgo ir vėl nieko, bet jau aišku, kad niekur nesidės, tatai kartosis, pastoviai kartosis — tada nors atidaryk langą ir šok žemyn, ir kišk ten delną, klijuok, lituok, virink, daryk bele ką… bet negaliu, nes tai vienintelė sąlyga, vienintelis draudimas — išeit į lauką, ir griežtai, be jokių išlygų, prarandi viską, ką turi, ir tave išmeta atgal pas tuos galvijus.

III Naujoką paguldė mėlynojoje palatoje. Kadangi kitų naujienų nėra, jis tapo svarbiausia pokalbių tema. Smalsumą kursto tai, kad jis ne iš plepiųjų, ir čia švelniai tariant.

Kiek kartų klausėm, pirmiausia, žinoma, palatos chebra, paskui ir kiti, sutikę tarpdury, prausykloj ar rikiuotėj — kas toks, iš kur, už ką, kaip? Lyg: nūūū, kaip visi… Ne, tas bičas autistas, pirmas toksai pas mus. Kadangi tarp gretimų kubrikų palubėje yra nedideli langeliai, vyrai iš žaliosios palatos sustato taburetes vieną ant kitos ir ištempę kaklus tarsi gandrai įsistebeilija į jį, sėdintį ant tvarkingai pakloto gulto, tikėdamiesi užklupti nepasiruošusį, nežinantį, kad yra stebimas, ir pamatyti tikrąjį jo veidą.

Ir ką — veidas kaip paauglio, nesusiformavęs, netaisyklingas. Didelė nosis užgožia siauras migdolines akis, burną, kuriai prasivėrus pasirodo netaisyklingas sukandimas, nelygūs, vidun įlinkę dantys. Nosis mėsinga ir spuoguota, seismiškai aktyvioje zonoje iškilęs kalnas. O daugiau? Sėdi ir nejuda. Pasikaso galvą. Blet, žąsinas, sako Sioma, stovintis prie durų ant šucherio. Siomą eina suprasti — vos tik kas, jo veidas ir kaklas, ant kurio siūbuoja auksinė grandinė su žvaigžde, parausta, ir jis sako, blet, aš jaudinuosi, blet, susijaudinau.

Vakare prižiūrėtojai mums leidžia pažiūrėti pro truputį margesnį langą, tai yra teliką. Šitai nutinka nedažnai, todėl, įsitaisę ant išsėdėtų minkštasuolių, suolų arba iš kambarių atsineštų taburečių, jaučiamės šventiškai ir susikaupę sekame, kaip prižiūrėtojas maigo distancinį.

Jis nori pažiūrėti muzikinį konkursą, o mes, žinoma, neprieštaraujame. Pretendentė ką tik baigė dainuoti, ir nuleidusi rankas su mikrofonu, riebalų deginimas geriausias būdas galvą ir pabrėžtinai sunkiai alsuodama laukia, kol liausis plojimai ir prabils žiuri.

Bet nelaimės. Šoka kaip karvė. Naujokas sėdi kampe ant taburetės ir elgiasi neįprastai: žiūri į dėžę. Įdėmiai, netgi truputį prasižiojęs, gal nebaisiai įsijautęs, bet tikrai smalsiai. Per reklaminę pertrauką su visais nušlepsi į sanitarinį mazgą pamyžti, grįžęs vėl užima vietą kampe.

Kai visi nusižvengia iš Samo bajerio, jis irgi nusišypso. Pasibaigus šou ir prasidėjus futbolui, jo elgesys dar labiau pasikeičia. Pasaulio čempionato atrankos turnyras, mes prieš ispanus, taigi net jei ignoruotume pastaraisiais metais tolydžiai prastėjantį mūsų rinktinės žaidimą, pergalės tikimybė nulinė.

Taip nusiteikę ir spoksome į stambiu planu rodomas pustuštes tribūnas ir nauja uniforma apsigerbusią mūsų vienuolikę. Kažkuris mesteli pastabą apie supistas spalvas, kurias pakeitė dar supistesnėm — jo, aišku, pats Varnas. Gerai, kad jis nemato įsmeigto naujoko žvilgsnio. Žvilgsnis taip atvirai smerkiantis, jog dar kiek, atrodo, atsistos ir vožtels taburete per stambią jaučio makaulę.

Teisėjas šaižiai sušvilpia, kamuolį išspiria iš centrinio apskritimo, žaidimas prasideda. Prilipęs prie ekrano naujokas gaudo komentatoriaus replikas.

ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas shakeology svorio metimas viena savaite

Kamuoliui išlėkus užribin arba teisėjui sustabdžius žaidimą, atverčia delną ir baksnoja, vedžioja per jį pirštais, be garso krutindamas lūpas. Ir dievaži, ar čia jo dėmesys ir susikaupimas, ar kas kita veikia, kad nuo pirmųjų minučių mūsų vyrai žaidžia su neįtikėtina ugnele: įnirtingai kovoja aikštės viduryje, ir bando atakuoti flangais, ypač kairiuoju, kur žaidžia žaidėjas, vardu Šernas.

Štai priešininkų saugo pasas atgal per silpnas, grubi klaida, mūsiškis perima kamuolį ir permeta jį į baudos aikštelę, kur Šernas iššoka už bandančio nuošalę daryti vidurio gynėjo, dabar jis vienas prieš vartininką, pora žiūrovų atsilupę pyzdavoja vienas kitą, bet iš daugumos burnų išsiveržia garsėjantis aaaaAA! Truputį susilenkęs Šernas muša į kairįjį kampą, vartininkas griūna, siekia, nepasiekia, kamuolys preciziškai įrieda į patį vartų kamputį, tada: kurrva rupūs miltai eik tu šikt yraaaa!

Pašokam nuo taburečių, laimingi rėkiam, o visų laimingiausias, spindinčiu veidu naujokas, kuris, įsivaizduok sau, kelia rankas ir ploja delnais su kaimynais. Operatorius rodo gumą nirtulingai kramtančio ispanų vartininko veidą, jis ką tik ištraukė kamuolį iš tinklo, o kaip pasipūtusiai tą gumą žiaumojo rungtynių pradžioj! Triukšmui abiejose ekrano pusėse aprimus, Varnas, kuris liko sėdėti savo fotelyje, sako: — Nu, blet, kokio tai šūdo Šernas prišniaukštė… — Jokio.

Jis nieko nevartoja, — aiškiu, skardžiu balsu atsako naujokas.

ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas cbs svorio netekimas

Visi suklūsta, vyksmas ekrane nutolsta, tuoj kažkas nutiks. Varnas atsisuka: — Tu čia man sakai? Šernas — talentingas žaidėjas. Virtuvėje yra košės katilai. Nueisi ir išvalysi. Kad blizgėtų kaip veidrodis. Bėgte marš! Naujokas dingsta koridoriaus gale, o mes nuščiuvę vėl susitelkiame į rungtynes. Netenka ilgai laukti ispanų atkuntant. Jie puola vis aštriau, vieną kartą, kitą, ir dar iki pertraukos į mūsų vartus po kampinio krenta išlyginamasis įvartis. Per pertrauką keletas grįždami iš tualeto įkiša galvas į virtuvę.

Naujokas suplukęs darbuojasi prie didžiojo katilo. Koks rezas, ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas galvą klausia jis, ir gavęs atsakymą, jog vienas vienas, ima dar įnirtingiau šveisti. Pernelyg nenustembame, kai antrame kėlinyje jį vėl išvystame sėdint savo kamputyje, lyg nieko nebūtų nutikę. Paskui žaidimas išsilygina.

Mūsiškiai atsipeikėjo iš pasimetimo, ir visai neprastai naudojasi tuo, kad pergalingą įvartį skubantys įmušti ispanai subėgo į puolimą. Ataką keičia kontrataka, vyrai įkvėptai driblinguoja, turbūt patys stebėdamiesi savo nuojauta ir niekada nesimokytais apgaulingais judesiais, žaidimo laikas eina į pabaigą. Ir štai mūsiškiams vėl pasitaiko neįtikėtina proga, jam skirtą pasą Šernas tarp kojų praleidžia kolegai, tas kiek pasivaro į šoną ir stipriai muša į artimąjį kampą, vartininkas nesureaguoja, tik, nenorėdamas būti apkaltintas nieko nedaręs, šokteli ir nudrimba ant žemės, kur stovėjęs — tačiau kamuolys su trenksmu pataiko į skersinį ir aukštu lanku grįžta į aikštę, kur jį užribin tučtuojau išspiria varžovų gynėjas.

Vėl riksmai, šį kartą nusivylimo, ir dunkstelėjimas. Tai naujokas ranka kalė į sieną — atsivedėjęs ir nestabdydamas. Kurį laiką jis stovi, įsmeigęs akis į nerealizuoto šimtaprocentinio, is-to-ri-nio kaip, galynėdamasis su triukšmu stadione, pakeltu balsu skiemenuoja komentatorius šanso pusę, paskui iš lėto atsisėda ir tik tada, matyt, pajunta skausmą rankoje, paima kita už dilbio ir laiko iki pabaigos.

Rungtynės baigiasi lygiosiomis. Sioma pradeda keikti nerealizuoto šanso autorių — ot tai gaidys, negalėjo biškį silpniau pamušti, būtum juos padarę, o iš galiorkos atsklinda keli pliaukštelėjimai, atseit, plojimai.

Kodėl numesti kilogramai grįžta? Visa tiesa apie svorio metimą ir kodėl dietos yra nesąmonė!

Naujokas eina į palatą nutaisęs senąjį, neįskaitomą veidą. Bet matyti, kad ranką susimušė kaip reikiant, nes taburetę neša sveikąja.

IV Ar šitas kolchozinis turgus kada nors buvo naujas, tvarkingas? Aš manau, kad aikštę iš karto išliejo duobėtą ir bjaurią. Kaip džinsus iškart siuva suplyšusius, nors bendrai ne — ten tai stilius, o čia kas? Pavyzdžiui, lietvamzdis — neabejoju, kad jis buvo įskilęs tik prisuktas, ir pastebimai įskilęs, bet pas mus visiems kaip visada vienodai rodė. Davaj, duok čia, pastatysim, ir bus zajabys, girdžiu statybininkų balsus už lango. Gerai nors tiek, kad pastarosiomis dienomis lijo mažiau, todėl dėl jo nervinuos atitinkamai mažiau — nebe konkrečiai, matydamas tekantį lietvamzdžio šoną, bet, vadinkim, filosofiškai, dėl bendro nelygio.

Ir mašinos griaučiai priešais man pradeda varyti depresiją, really! Kartais iš inercijos pažvelgiu pro langą, ieškodamas ko nors gražaus, išskirtinio, prie ko akys galėtų sustoti ir atsipalaiduoti, bet už nieko neužkliūdamos jos slenka iki brūkšnio horizonte. Ten nebeveikiantis sąvartynas, bagerių sustumdytais šlaitais, užpiltu ir sulygintu viršumi.

Laikinu šitai, nes būtų šlykštu vien žinoti, kad nuo jo sklinda smarvė. O jeigu dar matyčiau besiknisančius žmogiškus vabalus, tai išvis! Uždarė, aišku, už europinius pinigėlius, kur jau mums patiems. Pusę dar pavogė. Vienoje pusėje pilkas kauburys pereina į juodą. Ten beveik tokio paties aukščio naudotų padangų siena; galima atskirti didesnes traktorių ir sunkvežimių padangų rietuves, mažesnes lengvųjų va kam utilizuoti nelauktai nebeužteko euriukų.

Liūtų riebalai, kaip nustoti gerti

Tiesiog stebuklas, kaip niekas nenukrinta, pučianti vėjui. Vėjai čia būna stiprūs — augalai ant sąvartyno keteros linguoja taip, kad, atrodo, nulūš. Kai pagalvoji, ko ten tik nėra: maistas, drabužiai, baldai, gadžetai — kuo mes gyvenome ir mėgavomės, dabar guli kaip kareiviai broliškame kape, neveikiantys, suirę, supresuoti.

Didelė klaida manyti, kad praeitis dingo, pasiliko kažkur prisiminimuose ir nuotraukose — ne, ji čia, va jos daiktiniai įrodymai. Kiek jų daug ir kokie jie šlykštūs. Kitas momentas: kur jie šiandien meta šiukšles? Bele kur? Ė, žalieji kairieji pažangieji, kur jūs dingot? Kur jūsų pilietinis aktyvumas — aptingot, slapčia prisiriję kiaulienos?

Kaip pasityčiojimas jau ima atrodyti ir numerio komfortas. Gal ne tiesiogine prasme, bet kaip predikatas. Spalvų ir medžiagų liuksusas šito silikatinio gargaro viduriuose, apsuptos absoliutiškai vienodų koridorių ir kamerų absoliutiškai vienodu apstatymu ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas kaip perlas mėšle.

Ir ar komfortas apsprendžia gyvenimo kokybę? Atrodo, akivaizdu, vis dėlto… Aš čia nedirbu — faktas; bet pradedu nesuprasti, ar ilsiuosi; nenuvargstu, nieko neskauda — bet tuo pačiu nejaučiu ir nieko kito. Todėl stiprėja nemiga. Iškvietus Izaurą pasitenkinimo teikia tik ubagų erzėjimas už sienos; įsivaizduoju, kaip jiems teka seilės ją matant, kaip tiestų pirštus juodom panagėm, kaip įgyvendintų savo purvinas fantazijas, bet rankos per trumpos.

Paatvirausiu: mano mulatės papai yra seksualiausios ever, kriaušių formos. Tokie būna sunkūs, prisirpę, kvapą užimantys! Bet kas iš to. Šviesos greičiu veikiantį internetą vartoju kaip trankvilizantą. Kad praeina pusdienis ar diena, pastebiu tik dėl fiziologinių reikmių.

Bet ir jos pradeda pavesti. Pavyzdžiui, vakar tarkim, vakar, nors gal ir anksčiaunė karto nesišlapinau. O ar valgiau? Atrodo, kad valgiau. Bet ką? Per tuos šimtus teliko kanalų, išsirikiavusių vienas už kito kaip mandagūs kileriai, nebepastebiu, kada sutemsta, nors, tiesą sakant, vėlyvos žiemos, pasibaigusios žiemos prieblanda čia tvyro visą laiką.

Kartais — ypač ryte, prabudus — man pasirodo, kad esu miręs. Okei, nemiręs, bet atsidūręs tarpinėj srity tarp gyvenimo ir mirties, kur tik rutina ir pasikartojimas, kur nebegali nutikti nieko nauja, ir tikroji mirtis, kad ir kas ji būtų, pojūčių išnykimas? Taip, rytais būna baisiausia. V Felčeris sutvarstė naujoko ranką, bet užtai jis iš Varno atsiėmė dvigubai.

Ir kad nepranešė apie atliktą darbą ir nepaprašė leidimo grįžti į vietą, ir už sąmoningą savęs žalojimą. Gavo krūvą neeilinių budėjimų naktį ir virtuvėje, į kuriuos išeidavo pakaitom kas popietę ir kas vakarą ir grįždavo nusikamavęs, sunkiai šnopuodamas. Bet tokios bausmės nieko ypatinga, visi jas esam gavę ir atlikę.

O bendrai tai paaiškėjo, kad pernelyg akylai jį stebėjom, pernelyg juo domėjomės. Smalsumas, žinoma, pateisinamas; kai elgesys toks neįprastas, natūraliai pavirsti Šerloku Holmsu.

Alkoholizmo gydymui skirtų vaistų sąrašas

Bet mūsų dedukcinis metodas privedė prie išvados, kad nusikaltimo jis nepadarė. Arba, tikriau sakant, jo nusikaltimas tas, kad yra visiškas mėmė. Faktas kaip blynas: jis tiesiog tuščia vieta. Nesugeba suregzti daugiau nei dviejų sakinių, laisvu laiku sėdi ant gulto ir žiūri į sieną ir taip toliau ir panašiai. Tas futbolo epizodas buvo vienintelė išimtis. Gal prieš pavėpdamas jis buvo futbolininkas? Galiausiai pripratome, kad jis niekur nedalyvauja, pamiršome savo smalsumą ir iš tikrųjų pradėjome jo nepastebėti.

Jei toks buvo jo sumanymas — maža ko prisigalvoja mamyčių sūneliai prieš patekdami įstaigon — galima sakyti, kad jam pavyko. Su viena išlyga — Sioma. Tas jo nepamiršo. Vakare Sioma imdavo vaikštinėti pirmyn atgal po savo palatą, vis greičiau ir nirtulingiau, kol tarsi garas iš jo išsiverždavo prakalba, kaip tasai Nulis nervinąs, koks jis visiškas debilas, kaip jį sudaužysiąs, pisiąs į snukį ir padarysiąs per šikną.

Ir net kai Sioma nesireikšdavo — pavyzdžiui, mums pietaujant valgykloje, įtemptas ir niūrus žvilgsnis išduodavo, kad siuto objektas jo nepaleidžia. Gal viskas būtų taip ir pasibaigę, gal, laikui bėgant, Sioma būtų atvėsęs, bet jo emocijomis susidomėjo Kronprincas iš raudonosios palatos. Tai buvo jaunas bičas iš Kalniečių, beveik dviejų metrų ūgio sambistas. Su vyresniu pusbroliu jie buvo sudarę tandemą, kuris prižiūrėjo ne tik raudonąją, bet ir kitų spalvų palatų gyventojus.

Vyriausias pachanas buvo Pusbrolis, o Kron-princas, kaip rodo pravardė, — pavaduotojas. Pusbrolio sudėjimas buvo ne mažiau galingas nei giminaičio, bet jis sirgo astma, ir periodiškai atšokdavo nuo veiksmo pradėdamas kosčioti, švokšti ir gaudyti orą. Tiesa, daug veikti jam ir nereikėjo, fizinio įsikišimo reikalaujančius reikalus sutvarkydavo Kronprincas. Atrodo, kad į Siomos ir Nulio bylą jis atkreipė dėmesį savo, ne vado iniciatyva. Gal panorėjo dar kartą užtvirtinti valdžios piramidę, o gal tiesiog pasidarė nuobodu… Šiaip ar taip, Kronprinco palankumas Siomai, anksčiau pusbrolių kelis kartus neblogai pastrojintam, paskatino šį imtis ryžtingesnių veiksmų.

Valgykloje jis stengdavosi atsisėsti arčiau Nulio, žvilgsniu surasti Kron-princą, kuris irgi atsidurdavo netoli, ir lyg jam, lyg kažkuriam iš stalo kaimynų sakyti: tu, blet, matai, kaip tas dūchas ėda? Per vienus pietus virtuvė nustebino egzotiškais vaisiais, kiviais ir bananais, nesvarbu, kad gerokai patrešusiais.

Sioma nutaikė progą, kai prižiūrėtojas pasilenkė pasveikinti prie kito stalo sėdinčios kolegės, ir metė į Nulį banano lupeną. Dėmėti, tyre aptekę žievės liežuviai pataikė į skruostą ir kaklą, akimirką pasilaikė lyg prilipinti, paskui šleptelėjo lėkštėn.

Iš besijuokiančių skardžiausiai kvatojosi Kronprincas, o Sioma tuo metu vaizdavo esąs niekuo dėtas — apžiūrinėjo lubas ir papūtęs lūpas švilpavo nekaltą melodiją. Tai tu iš kokio miesto? Tau pas mus patinka? Ko toks nedraugiškas, ką? Tu moki kalbėti lietuviškai, ką?

Tai ko nekalbi — mes per prasti? Ir tikrai, vieną vakarą Sioma su Nuliu užtruko tualetuose. Laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vietoj Varno budėjo jo patikėtinis. Tas mūsų visai nejudindavo, tik sėdėdavo centriniame poste ir žvitriomis akimis — tokiomis žvitriomis, kad kartais pagalvodavai, ar pas jį visi namie, — spitrindavosi į kiekvieną praeinantį.

Varnas, matyt, turėjo priėjimą prie informacijos, kada planuojamos vizitacijos ir patikrinimai, ir pranykdavo tik tada, kai būdavo tikras, jog niekas nepabels į laukujes duris. Bet, kaip žinoma, ramybė užliūliuoja. Tualetuose buvę vyrai pasakojo, kad Sioma, kurį iš užnugario dengė Kronprincas, užspaudė Nulį kampe. Padaręs atitinkamą įžangą, kad jis pasikėlęs, ir ne vien pasikėlęs, bet dar ir nusikaltęs, ir už tai pagaliau sulauksiąs atpildo, Sioma liepęs Nuliui daryti atsispaudimus, skirtingais liudijimais šešiasdešimt ar septyniasdešimt.

Už neįvykdytą užduotį teksianti teisinga bausmė. Didesnės motyvacijos dėlei atsispaudimus darys virš išvietės skylės. Nulis nesujudėjęs, tada Sioma niuktelėjęs jam per žandą ir užsimojęs dar. Tada Nulis, abiem rankom, sveikąja ir sutvarstytąja, atsirėmęs į besituštinančių kojoms skirtas platformas, ir visų nuostabai padaręs tiek atsispaudimų, kiek reikėjo, netgi Siomos ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas greičiausiu tempu. Nuliui susmukus šalia chorkalkėm dvokiančios skylės, Sioma paleidęs keiksmų ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas ir žingtelėjęs priekin, patraukęs klozeto grandinę ir užmynęs ant sužeistosios Nulio rankos.

VI Aš atradau naują užsiėmimą. Kuriu istorijas apie įžymius žmones — taip pavadinkim, gražias blogas istorijas.

ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas sadenosillmetionino svorio netekimas

Anyway, jūs ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas užkibote, jums smalsu, ar ne? Garantuoju, kad skaitysit mano istorijas ir negalėsit atsitraukti. Aš žadu ne įprastinius karštukių sėdmenis ir drąsias geišų išpažintis, tai nepalyginti geriau!

Mano aukso fonde, pavyzdžiui, yra istorija apie žymų dailininką, mūsų klasiką, kurio muziejus stovi sostinės centre. Iš tikrųjų jis buvo apsimetėlis ir šarlatanas. Visus jo paveikslus nutapė prie vežimėlio prirakintas neįgalusis, kurį anas laikė įkalinęs savo prestižiniame bute.

Arba universiteto Senato pirmininkė, istorijos profesorė įtikėjo fryku iš Mongolijos, kuris skelbėsi stabdantis senėjimą apsitrynimu kedrų riešutų aliejumi, ir iki tokio lygio, kad po kiekvieno Senato posėdžio kviesdavosi jį atlikti savo beprotiško ritualo!!! O paskui vykdavo tokios orgijos, kad o-o-o, ko ten tik nebūdavo, ir kas ten nedalyvaudavo, o-o! Įkalęs porto, kurį iš visų gėrimų labiausiai preferavo, Čingischano ainis tiesiog pražysdavo ir atskleisdavo išskirtines savo seksualines galias.

Jam būdavo vieni niekai padaryti septynias vienu smūgiu o dar geriau — septynis. Arba Nepriklausomybės tėvo istorijos tęsinys: iš tikrųjų šis politikas bendradarbiavo su okupacine valdžia visiškai sąmoningai ir suvokdamas riziką.

Ir tai pasiteisino, nes kaip neva agentas jis maustė slaptąją policiją, rašydamas iš dalies teisingus, bet klaidinančia kryptimi nuvedančius agentūrinius pranešimus.

Maža to, jis sugebėjo patraukti savo pusėn kai kuriuos, tikriau sakant, daugumą saugumo darbuotojų, ir tie sekė, baudė ir sodino pogrindyje veikusius nepriklausomybės šalininkus tik formaliai, vien tik tam, kad Centras nesuuostų ir neatsiųstų daug baisesnių saugumiečių, kurie būtų sekę, baudę ir sodinę be jokios atodairos, daug žiauriau. Gal net sušaudę. Be abejo. Visa tai didis žmogus darė iš taurios meilės tėvynei, todėl kiekvienas, kuris suabejoja jo moraliniais bei politiniais kredencialais, yra tautos išdavikas.

Arba dar viena: tas frykas, apkvaišinęs Senato pirmininkę, jos neapkvaišino, o šantažavo! Tokiu būdu garbi akademikė pateko visiškon čiurkos valdžion. Išradinga, pikantiška, ką? Į savo vietą stojasi ne vienas skandalingas paskutinio sezono Senato sprendimas, pavyzdžiui, didžiulio šamanizmo studijų instituto įkūrimas.

Arba, pavyzdžiui, dailininko istorijos tęsinys: tasai dailininkas buvo pederastas, kitaip sakant, gėjus, ir, pasinaudodamas gėjiškais ryšiais su muziejininkais ir menotyrininkais, jis sugebėjo nuslėpti, jog paveikslai ne jo tapyti, kas, tiesą sakant, buvo aišku jau seniai ir apie tai nesisteminių figūrantų ne kartą rašyta asmeniniuose bloguose, bet dvaro žiniasklaidos visiškai ignoruota. Kitiems adresatams paprastai pateikiu kitą istorijos versiją: homoseksualus iš tikrųjų buvo paveikslų autorius, tą nesunku nuspėti iš pasikartojančių siužetų, pavyzdžiui, Sebastijono žūties, o jo hitleris tą žinojo, nuolatos priekabiaudavo prie neįgalaus žmogaus ir psichologiškai prieš jį smurtaudavo; Sebastijono siužetas ir byloja apie jautraus ir kūrybingo vyro patirtas siaubingas kančias — paslėptu būdu, nes atvirai to išreikšti menininkas negalėjo.

Lengvas Budas Suvaldyti Alkoholi | PDF

Kreatyvas mane taip užveža, kad pamirštu netgi prakiurusį lietvamzdį, lengvu žingsniu vaikštinėju po kambarį dėliodamas vis naujus momentus ir detales. Tiesą sakant, ne aš juos sugalvoju, o jie pas mane ateina — vienas po kito, grūsdamiesi ir bandydami užlįsti į priekį, tik gaudyk ir nepamesk siūlo.

Ramesniais kūrybiniais periodais juos apsvarstau, palyginu, pasveriu ir pasilieku sultingiausius. Tomis akimirkomis gėriuosi jau ne vaizduotės turtingumu, o savo sprendimo galia, aštriu tarsi skalpelis, niekad neklystančiu protu. O kai visa istorija būna nušlifuota nuo pradžios iki galo tarsi brangakmenis, tada padiktuoju ją apsui, regėdamas, kaip ji virsta dideliais reikšmingais žodžiais ekrane.

O tada išsiunčiu ją įvairiais adresais, patalpinu e-svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Nenoriu girtis, bet iš karto susilaukiu tūkstančių sekėjų laikų. Ir, žinoma, dar daugiau pasipiktinusių pavyduolių komentų, plūdimųsi ir panašiai.

Document Information

Kitaip ir negali būti, kai esi populiarus. Jų lūzeriškas įtūžis mane dar labiau įaistrina ir užveža, skatina kurti daugiau ir išmaniau. Ir čia ne pabaiga.

Nes nesunkiai galėčiau pasekti, kaip mano sukurtos istorijos perpostinamos, perpasakojamos, virsta žiniomis ir straipsniais, virsta visuotinai pripažintais faktais. Ir seku, žinoma. Juk jau esate kažką iš čia girdėję, ar ne?

Ir ne iš manęs? Todėl turite pripažinti: aš daugiau nei brendo, aš ištisos industrijos tėvas. Aš esu kultas. VII Vėl lyja — šaltais, apvaliais, savim patenkintais lašais. Balose kyla, pučiasi ir sprogsta burbulai. Vadinasi, lis ilgai, gal ir visą naktį. Ką gi, tas dar pusė velnio, kad tik iki ryto nustotų.

Nes labai nekas yra prabusti į rūškaną lango kvadratą — užuolaidų palatose nėra. Kažkada bandėm klausti kodėl, buvo atsakyta, kad trūksta lėšų, be to, tokių didelių langų užuolaidos išeitų sunkios, todėl reikėtų labai storų karnizų, kokių nebūna. Kai pasisiūlėme tuos karnizus padaryti patys vakare pasilikę ceche, o užuolaidas pasiūti iš senų paklodžių, atėjo kontrpasiūlymas atsipisti.

Žodžiu, langas kaip buvo plikas, taip ir liko, o mes tvarkomės paskutinius reikalus prieš miegą. Sioma su draugeliu kalbasi apie tatuiruotes. Draugelis, pasikėlęs maikę ir atsukęs nugarą kaip per gydytojo vizitaciją, rodo paveikslą: Kauno Soboro fone išsirikiavusius Dievą Tėvą — savaime suprantama, seną ir barzdotą, ilgaplaukį Jėzų, Mariją su skarele ir Šventąją Dvasią balandžio pavidalu.

Visą nugarą užimanti nakolkė, kuri atgyja jam judant, jau šimtą kartų matyta prausiantis; girdėjome ir istoriją, kad pirmą kartą užrišęs gerti, alkoholikų pagalbos grupės paveiktas, buvo pasidaręs labai religiozinis, kiekvieną dieną eidavo į cerkvę.

Tada ir nusprendė išsitatuiruoti šitą paveikslą. Tris dienas, ištisas tris dienas nuo ryto iki vakaro meistras ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas badė!

Sioma nenusileidžia: virš širdies, ant apdribusio raumens štai dukros vardas ir galva, pasidarė jai gimus todėl ir atvaizdas — individualių bruožų neturintis, šleikščiai saldus kūdikėlis, galvojam, bet šį kartą, tiek to, minčių balsu neišreiškiam. Siomos balsas užlūžta, jis trūkčiojamai atsidūsta ir pravirksta. Taip seniai jos nemačiau, ar tu galėtum numesti svorio bezdėdamas jau didelė, gal jau apsiženijusi, gal pati vaikų susilaukė, sriūbauja Sioma, ir mes suprantame, kad jam užėjo sentimentalus bizas, šios įstaigos gyventojus periodiškai ištinkanti jausmų iškrova.

Tik šį sykį Sioma nespėja įsivažiuoti, nepradeda visu balsu raudoti, spiegti ir draskytis — už durų du kartus subliauna Varno švilpukas, padarytas iš ožio rago, kaip kadaise gyrėsi. Blogiausia tiems, kurie jau nusirengė: reikia šokti į kelnes, užsisagstyti marškinių sagas, kurios lyg tyčia pasidaro mikroskopinės ir slidžios, ir susivarstyti aukštus aulinius.

Kai alkoholikas nebegali nepastebėti, kad jo gyvenimą valdo ir griauna gėrimas, ar jis nemėgina gerti maţiau, kaip ir smarkiai jog ilgą laiką deginti riebalus ţmogus mėgina maţiau valgyti?

Tačiau ar laikantis dietos maistas atrodo maţiau vertingas? Kuo maţiau valgote, tuo alkanesnis darotės. Kuo alkanesnis darotės, tuo labiau didėja netekties jausmas. Kuo labiau didėja netekties jausmas, tuo vertingesnis tampa kiekvienas kąsnelis.

Visiškai tas pat vyksta tuo metu, kai mėginate gerti maţiau. Tuo metu, kai sau neleidţiate gerti, liūdna, nes juk negalite gerti, o kai jau leidţiate sau tą daryti, vis vien jaučiatės blogai, nes negalite išgerti uţtektinai.

Ar musės blaškymasis nėra panašus į nesėkmingas alkoholiko pastangas save kontroliuoti? Gėrimas jo akyse dėl to nepraranda vertės. Priešingai, dabar jis valdo visą jo gyvenimą. Kuo labiau musė ir alkoholikas blaškosi, mėgindami išsivaduoti, tuo labiau jie tampa įkalinti. Ar pusiau suvirškinti vabzdţių palaikai negali būti palyginti su ţlugusiais denatūruoto spirito mėgėjais valkatų rajone, kurių visa egzistencija apsiriboja išmaldos prašymu arba vogimu kitai dozei ir šiltos vietos paieška, kur būtų galima prisiglausti ir apgirtus išsimiegoti?

Ar tai, kad musė pastebi pusiau suvirškintus kūnus, sulaiko nuo jungimosi prie jų? Kas ţino? Galbūt kai kurios iš jų suuodţia pavojų ir paprasčiausiai pasišalina. Galbūt nuolatinis alkoholikų keliamas triukšmas ir šlykštus pagiriotų ţmonių kvapas sulaikė kai kuriuos iš mūsų nuo pakliuvimo į spąstus.

Bet kai kartą suprasite, kokie klastingi šie spąstai yra iš tiesų, tuomet stebėsitės, kaip kas nors apskritai sugeba jų išvengti. Net jei jums sunku pritarti manajam vabzdţiais mintančio augalo ir alkoholio spąstų palyginimui, pagrindinis analogijos tikslas yra apsvarstyti mintį, kad mes visiškai niekada nesugebėjome savęs kontroliuoti, arba pakreipti mintis ta linkme, kad tarp alkoholikų ir saikingai išgeriančių ţmonių nėra įgimtų skirtumų.

Ar visi geriantieji nėra lyg musės, esančios skirtingose kelio atkarpose, kai keliaujama vabzdţiaėdţio augalo nuoţulniu vidumi ţemyn? Jei atrodau panašus į politiką, tai priţadu neišsisukinėti nuo atsakymo. Mano ţmona Dţoisė teigia, kad per televizijos ir radijo interviu aš daţnai neatsakau į man uţduotus klausimus. Tai apgalvota gudrybė, kurią nukopijavau iš politikų, ir ji yra labai naudinga. Ţinoma, jų motyvas yra išsisukti nuo atsakymo, o maniškis yra altruistinis. Galite įtarti, kad aš vengsiu klausimų, į kuriuos negalėčiau atsakyti.

Paţadu to nedaryti dėl vienos paprastos prieţasties — tai nepadėtų nei jums, nei man. Kaip aš galėčiau jums suteikti galimybę iš esmės perprasti alkoholio spąstus, jei neatsakyčiau į visus svarbius klausimus ar nepaaiškinčiau nesuprantamų minčių?

Klausimai, kuriuos pateikiu, yra tokie, kokius, įtariu, norėtumėte uţduoti tuo metu. Be jokios abejonės, jūs turite dar daug kitų klausimų. Jei jie aktualūs, tai toliau į juos bus atsakyta. Tai kitas klinikų privalumas: į svarbius klausimus gali būti atsakyta iš karto.

Skaitydamas knygą turite būti kantrus. Nei daktaras Barnardas, nei AA nepaaiškina, kodėl tapti alkoholiku gali prireikti nuo 2 iki 60 metų gyvenimo tarpsnio. Jei egzistuotų panašus augalas į mintantįjį vabzdţiais, tačiau mistų ţmonėmis, mes visi nuslystume ţemyn daugmaţ vienodu tempu.

Tačiau alkoholio spąstai, nors jų veikimo principai panašūs, yra kur kas sudėtingesni daugiausia dėl to, kad kiekviena auka krinta į spąstus unikaliai. Greitis, kuriuo nusileisite ţemyn, priklauso nuo nesuskaičiuojamos daugybės aplinkybių. Pačios paprasčiausios yra šios: kaip jūs išauklėtas; ar jūsų tėvai gėrė ir ar patys skatino jus išgerti; jūsų draugai ir kolegos; jūsų pomėgiai ir laisvalaikis; jūsų fizinis atsparumas nuodams ir jūsų finansinės galimybės.

Net jūsų išpaţįstama religija gali turėti didelės įtakos: tarp musulmonų yra maţai alkoholikų, jų šalyse tai retas reiškinys dėl visiems suprantamų prieţasčių.

Kaipgi močiutė sugebėjo siurbčioti nektarą, nenuslysdama ţemyn nė per sprindį? Ką gi, laimė, dauguma iš mūsų gali prisiminti, kad pirmasis alkoholinis gėrimas neturėjo nieko bendra su nektaru.

Toli graţu, jis buvo bjaurus. Nereikia ilgai stebėti, kad pamatytume, jog močiutė negurkšnoja gėrimo dėl to, kad juo mėgautųsi ar kad jo skonis būtų nuostabus. Greičiausiai ji taip elgiasi dėl to, kad neatrodytų, jog kaţko trūksta.

Apie skatintojus valgyti - Taika su maistu

Labai didelė tikimybė, jog ji taip elgiasi norėdama, kad likusieji šeimos nariai jaustųsi patogiai. Jūs turbūt pastebėjote, kaip nejaukiai jaučiasi rūkaliai arba geriantieji, kai jų kompanijoje yra nerūkantis ar negeriantis asmuo. Tai lyg ore tvyranti vestuvinių pusryčių įtampa, kai juose dalyvauja ir pastorius.

Vos tik jis išvyksta, visi gali atsipalaiduoti ir elgtis įprastai. Taip pat jūs turbūt pastebėjote, kad močiutė net nebaigia savo taurės. Dėl tokių pačių prieţasčių ji galbūt net surūkytų cigaretę.

Kai ji taip pasielgia, stebėkite paliktos nuorūkos ilgį. Dabar akimirkai uţmirškite alkoholį ir sutelkite dėmesį į musę ir į vabzdţiais mintantį augalą. Apsvarstykite šį klausimą: kuriame tarpsnyje musė nustojo save kontroliuoti? Ar tai buvo tada, kai ji įslydo į virškinimo sultis? Ne, akivaizdu, kad tai įvyko prieš tai. Ar tai buvo tada, kai ji mėgino nuskristi ir pastebėjo, kad nebegali pakilti?

Ne, tą akimirką ji tik susivokė, kad prarado savikontrolę. Tą akimirką, kai iki jos atsklido nektaro aromatas, augalas jau kontroliavo musę.

Tai plėšrūniška prigimtis, ir musė neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti įgimtiems instinktams.